Kalba – mūsų tautos stiprybė

Kovo 7 d. Dubičių bibliotekoje vyko popietė, skirta Lietuvių kalbos dienoms paminėti.

Renginio pradžioje kalbėta apie šios dienos tikslą ir reikšmę, pabrėžiant kalbos grožį ir vertę. Gimtoji kalba – tai ne tik žodžiai, kuriais susikalbame, bet ir sielos namai, kuriuose saugome savo istoriją, jausmus ir tapatybę. Ji yra tarsi gyva gija, jungianti mus su protėviais ir ateities kartomis, perduodant tai, ko neįmanoma išversti į jokią kitą kalbą – mūsų krašto miškų ošimą ir duonos kvapą. Popietės dalyvės aktyviai sprendė logines užduotis, minė mįsles, prisiminė vaizdingus priežodžius ir patarles, bėrė greitakalbes. Smagu, kad nesunkai atpažino retus tarmiškus žodžius, bet ką reiškia šikavonė (sėkmė) ir pauplys (spuogas) reikėjo paspėlioti. Labai sudomino senoviniai lietuvių valandų pavadinimai. Tada kiekviena valanda turėjo ne skaičių, o 24 vardus. Pvz.  „Nuovakarės“ (dabar apie 23 val.), „Naktovidas“ (apie 1 val.), „Mažoji pusrytėlė“ (apie 7 val.), „Pokaitis“ (13 val.) ir kt.  Prisiminta ir prūsų kalba. Tai išnykusi vakarų baltų kalba, šiandien minima kaip viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų, padedanti suprasti mūsų pačių kalbos šaknis. Daugybė prūsiškų žodžių skamba beveik identiškai lietuviškiems: antis, anglis, dantis, gervė, kurpė.

Skirtingas kirčiavimas keičia žodžio prasmę. Tokiems žodžiams reikėjo sukurti sakinius: „kilimas kabo ant sienos“ ir „kilimas lėktuvu buvo varginantis“, „pirmo aukšto langai švarūs“ ir „aukšto vaikino ilgos rankos“, „kurti namai be vaikų“ ir „kurti pasakas ne visi moka“ ir kt. Daug juoko sukėlė „Linksmasis žodynas“, kuriame paprasti terminai paverčiami juokais: paplotėlis – tas, kuris ateina tik paploti, priesaga – varnalėša, pupsėti – sėti pupas, ragauti – ieškoti ragų, upėtakis – takas upėje. Renginį vainikavo Dubičių kaimo gyventojos, mokytojos Julijos Jonienės sukurti eilėraščiai: „Kovo 8-oji – Moters diena“, „Kalinio motina“, „Žmogaus laimė“, „Pamąstymai“. Jautru, nuoširdu, taiklu ir netikėta. Nuoširdžiai ačiū, kad kuriate ir dalijatės. Markas Tvenas sakė, kad „Tikslus žodis nuo apytikslio skiriasi tiek, kiek žaibas nuo jonvabalio“. Svarbiausias mūsų bendravimo ženklas yra kalba. Kiekvienas ištartas lietuviškas žodis – tai mažas stebuklas, išsaugotas per šimtmečius, liudijantis mūsų tautos stiprybę ir vidinę laisvę. Paprašytos parašyti, ką moterims reiškia gimtoji kalba, štai kokie nuoširdūs atsakymai: Ramutė: „tai mano protėvių kalba, kuri atėjo į mano lūpas su motinos pieno lašu, tad ji man pati brangiausia kalba“, Regina: „Myliu savo kalbą taip, kaip savo tėvus“, Julija: „Pirmas ištartas žodis yra gimtąja kalba. Ji brangi, nes ja kalbėjo protėvių protėviai“, Irena: „Gera kalbėti, dainuoti lietuviškai ir tarmiškai“, Filiutė: „Mano gimtoji kalba yra gražiausia ir mylimiausia“. Pacitavusi Vydūną: „Mažajai tautai tik vienas kelias: auginti savyje žmogiškumą, kad tas kuo daugiau atsispindėtų kalboje“ bibliotekininkė Regina Lukoševičienė įteikė padėkas ir suvenyrus renginio dalyvės.

Mylėkime savo kalbą, nes tai reiškia gerbti save, nes būtent joje skamba pati tyriausia mūsų širdies melodija.

Dubičių bibliotekos bibliotekininkė Regina Lukoševičienė