Dubičių bibliotekoje vyko popietė, skirta Tarptautinei gimtosios kalbos dienai. Parengta ir spaudinių paroda „Kalba – didžiausia tautos dovana“. Pradžioje bibliotekininkė Regina Lukoševičienė kalbėjo apie lietuvių kalbos išskirtinumą ir grožį.
Niekas dar nenustatė, kaip tautose atsirado kalba, bet lietuvių kalba neabejotinai yra laikoma viena iš seniausių kalbų. Ji nuėjo labai sunkų kelią: buvo daug metų lenkinta ir rusinta, net keturis dešimtmečius buvo visiškai draudžiama, bet išliko. Prof. habil. dr. Vytautas Vitkauskas, vyriausiasis „Lietuvių kalbos žodyno“ XVII–XX tomų redaktorius, sakė: „Kaip šitokia prispausta tauta tokią senovinę kalbą išlaikė! Tiesiog fenomenas! Šitoks mąstymo gražumas! Ir gudrumas: „Nesikišk per daug, bet, jei manai savaip, tai ir laikykis savo.“
Ar žinote, kad 1992 metais UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba pasaulyje. Antroje vietoje – norvegų, o trečioje – italų kalba. Pasaulyje yra apie 3900 kalbų. Didžiausios yra 83 kalbos, o 20 kalbų pasaulyje kalba tik po vieną žmogų. Sužinojome dažniausiai lietuvių kalboje naudojamų žodžių dešimtuką (ir, jis, būti, tas, į, kad, aš, kuris, su, šis), daiktavardžių penketuką (darbas, žmogus, Lietuva, metai, laikas) ir seniausius lietuviškus žodžius (avis, akis, mama, beržas, ranka, naktis, dangus, sūnus).
Mokėmės, kada sakyti du, o kada dveji: dvi rankenos, bet dvejos durys, du kėliniai, bet dvejos rungtynės ir pan. Sužinojome, kad žodis „statyti“ turi 11 reikšmių, o „eiti“ – net 23.
Lietuvių kalbos grožis pasireiškia ir tuo, kad ji mokėjo išsaugoti visų mėnesių pavadinimus. Ne visos Europos tautos gali tuo pasigirti.
Miklinome liežuvius greitakalbėmis, smagiai pasijuokėme skaitydami linksmąjį žodynėlį: birža – Biržų gyventoja, daboklė – vaikų darželio auklėtoja, drebučiai – vaikai, bijantys skiepų, nedorėlis – žmogus be dolerių ir kt., minėme mįsles, pagal kūrino pavadinimus spėjome lietuvių autorius. Renginio dalyvėms reikėjo ištaisyti žargonus, barbarizmus, svetimybes. Sekėsi labai gerai, šaunuolės moterys! O kokie taiklūs ir išradingi buvo jų sugalvoti palyginimai įvairiems gyvūnams. Ir Maironio „Trakų pilį“ galėjo padeklamuoti be klaidų. Julija Jonienė sukūrė dzūkišką eilėraštį „Gimtoji kalba“ ir jį perskaitė. Tai vainikavo mūsų susitikimą. Visoms renginio dalyvėms bibliotekininkė įteikė padėkas ir pakvietė puodeliui arbatos.
Keletas posmelių iš Julijos Jonienės eilėraščio:
Kokia tu, Lietuva maža,
Brangi mano šalale!
Bet dzūkas čia su žemaičiu
Susišnekėt negali.
Dzūkelis kepa ne sklindžius,
O cik bulbinius blynus.
Nuo jų pakvips visas sodžius,
Gardžiau, nei geras vynas.
Bet man vis tiek labai graži
Šnekta vaikystės mano,
Kadu pintan lopšin mani
Brangi mama sūpavo.
Gerbkime mūsų protėvių indėlį į kalbos išsaugojimą ir ją branginkime.
Dubičių bibliotekos bibliotekininkė Regina Lukoševičienė
