Zofija Bliujienė-Ščesnulevičiūtė gimė 1937 m. sausio 30 dieną Giraitės kaime, Varėnos rajone. 1944–1948 mokėsi Giraitės pradinėje mokykloje, 1948–1952 – Varėnos 7-metėje mokykloje, 1952–1955 – Vilniaus kultūros mokykloje, 1960–1966 studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete.
1955–1957 – Daugų (Alytaus r.) bibliotekos Kilnojamojo fondo vedėja, 1957–1966 – Varėnos r. bibliotekos skaityklos vedėja, 1966-1976 – Varėnos r. bibliotekos vedėja, 1976–2004 – Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė.
Nesirengiu analizuoti skaičių, vardyti darbų – jų būta begalės ir įvairių. Tiesiog, Z. Bliujienei pavyko sukurti biblioteką, kuria galima didžiuotis. Biblioteką, kurioje jauku ir skaitytojui, ir bibliotekininkui. Kurioje yra laukiami visi: ir vaikai, ir jaunimas, ir brandaus amžiaus senjorai. Direktorė buvo puiki specialistė, savo profesijos žinovė, reikli sau ir kolegoms. Mokėjo bendrauti su žmonėmis. Organizuodavo renginius, pati juos ir vesdavo.
Z. Bliujienei visada rūpėjo bibliotekos kaime, ji kovojo už jų išlikimą. „Man kiekviena uždaryta biblioteka – lyg nutraukta gija tarp žmogaus ir kultūros. Gija, kuri nešė žmonėms šviesą“ – rašė straipsnyje „Išsaugokime bibliotekas“ ( Merkio kraštas.- 1996, liepos 30). „Šiuo straipsneliu norėčiau apginti kaimo biblioteką ir jos skaitytojus. Esu įsitikinusi, kad jeigu būtų paklausta kaimo žmonių, visi pasisakytų už bibliotekas“ – sakė ji.
1997 metais Z. Bliujienei įteiktas svarbus apdovanojimas – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalis. „Man pačiai buvo labai džiugi staigmena. Tai kartu ir įpareigojimas dirbti dar geriau“ – sakė Z. Bliujienė, paklausta kaip jaučiasi po apdovanojimo, ką mąsto apie ateitį. (Šventės išvakarėse – apie kasdienybę//Alytaus naujienos.- 1997, bal. 18). Toliau ji kalbėjo: „Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikotarpiu reformos ir įvairūs eksperimentai neaplenkė ir bibliotekų. Mes džiaugiamės, kad mūsų rajono valdžia suprato mus, įvertino, tai, kad knyga visais laikais buvo ir bus geriausias žmogaus draugas, pagalbininkas. Rajono Tarybos sprendimu viešoji biblioteka tapo savarankiška. Stengiamės skaičiuoti kiekvieną litą, saugoti knygas, turėti kuo daugiau skaitytojų.“
2003 m. spalio mėnesį įvyko viešosios bibliotekos naujojo pastato atidarymas. Kryptinga, atkakli Z. Bliujienės veikla, įgyvendinant modernios, patrauklios, lankytojų mėgstamos šiuolaikinės bibliotekos viziją sulaukė įvertinimo. Geriausio 2003 metų bibliotekininko vardas suteiktas Zofijai Bliujienei, už didžiulį indėlį atidarant naująją Varėnos rajono biblioteką bei užtikrinant vietos bendruomenės bibliotekinį aprūpinimą. „Valstiečių laikraščio“ žurnalisto Arūno Sprauniaus paklausta už kokią veiklą buvo paskelbta geriausia Lietuvos bibliotekininke, Z. Bliujienė atsakė: „Stengiamės, dirbame, Varėnos biblioteka yra labai lankoma, oraganizuojame daug renginių. Man smagu, kai žmonės mato gyvus rašytojus, aktorius, išeina po renginių patenkinti“ Paklausta ar kompiuteriai ir internetas nenurungs knygų, Z. Bliujienė atsakė, kad ,,kompiuteris mums – pagalbininkas, o ne konkurentas“. Šiuo teiginiu patvirtino savo anksčiau išsakytas mintis: „knyga visais laikais buvo ir bus geriausias žmogaus draugas, pagalbininkas“.
2003 m. Z. Bliujienė buvo apdovanota kultūros premija ir Kultūros ir meno tarybos tarybos ženklu „Sidabrinė bitė“ už rašytinio žodžio saugojimą, knygose sukaupto kultūros palikimo puoselėjimą bei amžininkų kultūrinės veiklos ir idėjų skleidimą.
Z. Bliujienė dirbo tyliai, nesididžiuodama, savo nuopelnų neafišavo. Duodama interviu, ar rašydama straipsnį į spaudą, ji ne apie save kalbėdavo, o apie skaitytojus ir bibliotekos problemas. Visada teigiamai atsiliepdavo apie savo darbuotojus. Paklausta kokią bibliotekininkų komandą pavyko suburti Z. Bliujienė atsakė: „Nėra namų be dūmų, bet dauguma mano kolegų mąstantys ir savarankiški žmonės, kurių darbo tikrinti nereikia“ (Tarp knygų, 1992, Nr. 12). Ji domėjosi savo darbuotojų savijauta, sveikata, netgi jų šeimos nariais. Kai rajoniniame laikraštyje „Varėnė“ 2002 m. buvo paskelbtas konkursas „Širdingiausia, širdingiausias“, buvo pasiūlyta ir Z. Bliujienės kandidatūra. Tai perskaičiusi Marcelė Paulauskienė, buvusi ilgametė Žiūrų kaimo bibbliotekos bibliotekininkė, parašė atsiliepimą: „Labai nuoširdi, – apibūdino žiūriškė. – Nors ji – man svetimas žmogus, tačiau atstoja seserį. Ir dirbdama, ir dabar jai galiu patikėti net savo asmeninius reikalus. Visuomet stengėsi padėti, patarti“. (Varėnė, 2002, rugpj. 30).
Direktorė nepamiršo bibliotekos. Nors ir nedažnai, bet užsuka į ją. Visuomet pasidomi bibliotekos naujienomis, pasiteirauja apie renginius, pasidomi apie mūsų, bibliotekos darbuotojų, gyvenimą, sveikatą ir t.t. Neliko abejinga, kai biblioteka rinko nuotraukas Varėnos 150-ies metų jubiliejui. Tada ji atsiliepė į kreipimąsi ir atnešė nemažą puoštą nuotraukų, atspindinčių bibliotekos bei Varėnos miesto gyvenimą. Atgal Į pradžiąĮ viršų