(1918-03-06–1957-11-29)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės signataras
Gimė 1918 m. kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. Būdamas trejų metų su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Rudaminos vlsč. (Lazdijų rajone), tėvo tėviškėje. 1930 m. baigęs Galinių pradžios mokyklą, savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. 1937 m. išvyko studijuoti į Klaipėdos valstybinį pedagoginį institutą. 1939 m. Klaipėdos pedagoginis institutas, kuriame mokėsi Adolfas Ramanauskas, buvo perkeltas į Panevėžį, todėl 1939 m. A. Ramanauskas baigė jau Panevėžio valstybinį pedagoginį institutą. Baigęs institutą, jaunas mokytojas A. Ramanauskas apsisprendė įgyti daugiau žinių Kauno karo mokykloje. 1940 m. rudenį pradėjo dirbti Guronių mokyklos vedėju ir mokytoju (Seinų aps. Leipalingio vls.). Nuo 1941m. dirbo Aukštakalnio mokyklos vedėju (Seinų aps. Lazdijų vls.) Vokiečių okupacijos metais A. Ramanauskas dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Lietuvą užgriuvusi antroji sovietų okupacija ir ją lydėjusi brutalaus teroro banga nepaliko mokytojo abejingu stebėtoju. 1945 m. balandžio mėnesį Adolfas Ramanauskas visam laikui pasitraukė iš legalaus gyvenimo: mokytojo kostiumą pakeitė Lietuvos kariuomenės uniforma. Tapo partizanu, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėju. Pavojų kupiną kovotojo kelią A. Ramanauskas pradėjo Nemunaičio apylinkėse veikusiame partizanų būryje: jau pirmą dieną išrinktas jo vadu. Pasirinko Vanago slapyvardį. 1945 m. liepos 1 d. jam patikėtos Merkio rinktinės, kuriai dar priklausė Marcinkonių ir Druskininkų batalionai, vado pareigos. Būdamas Merkinės bataliono ir Merkio rinktinės vadas, A. Ramanauskas-Vanagas aktyviai dirbo ginkluoto pogrindžio centralizavimo darbą Dzūkijoje. 1946 m. balandžio 23 d. paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju, o nuo 1947 m. rugpjūčio laikinai ėjo vado pareigas. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje Vanagas išrinktas šios apygardos partizanų vadu. Pradėjęs vadovauti visai kovojančiai Dzūkijai, jis pradėjo vizituoti kiekvieną Dainavos apygardos vienetą, stengėsi susitikti ir atvirai pasikalbėti su visais kovotojais, sužinoti ir įvertinti eilinių karių ir jų vadų veiksmus ir tik po to imtis reikalingų sprendimų. 1945-1949 m. laikotarpiu aplink Merkinę esantys miškai ir juose iškasti bunkeriai buvo viena iš tų vietovių, kur buvo organizuojamas pogrindinis judėjimas. Niekada nebus užmirštas Merkinės puolimas, įvykęs 1945 gruodžio 15 dieną. Mūšyje dalyvavo apie 200 Merkio rinktinės partizanų. Merkinės mūšis istorikų vertinamas kaip viena didžiausių partizaninio karo puolamųjų operacijų Lietuvoje. Puolimui vadovavo partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Priešai užsibarikadavo bažnyčios ir cerkvės bokštuose, vykdė kovinius veiksmus ir laukė atvykstant pagalbos iš Alytaus ir Druskininkų. Partizanai šventovių nepuolė. Atvykus enkavedistų iškviestam pastiprinimui partizanai atsitraukė. Žuvo penki partizanai: Senovaitis, Putinas, Milžinas, Siaubas ir Šviedrys. Apie juos buvo sukurtos dainos, kurias dainavo visa Dzūkija. Buvo nukauta penkiolika okupacinės kariuomenės kareivių ir du stribai. Puolimui sumaniai vadovavęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanų vadovybės buvo apdovanotas Narsumo juostele Daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai – organizavo leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius įvairiems partizanų laikraščiams: „Trečias skambutis“ (1945 m. ruduo), „Mylėk Tėvynę“ (1946–1946 m.; abu Merkio bataliono leidiniai), „Laisvės Varpas“ (1947–1949 m.; Dainavos apygarda), „Svobodnoje slovo“ (1947–1949 m.; skirtas okupacinės kariuomenės kariams), „Partizanas“ (1949–1950 m.; Pietų Lietuvos partizanų sritis), „Miško Brolis“ (1951–1952 m.). 1948–1952 m. Jis leido informacinius užsienio politinių žinių biuletenius. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 m. vasario 2–22 d. dalyvavo visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime Žemaitijoje, kur buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (toliau LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė – LLKS Taryba. A. Ramanauskas-Vanagas tapo LLKS Tarybos ir jos Prezidiumo nariu. Suvažiavimas Jį patvirtino LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pirmuoju pavaduotoju ir Pietų Lietuvos srities partizanų vadu. Jis – 1949 m. vasario 16 d. LLKS Taryboje priimtos Deklaracijos signataras. 1949 m. LLKS suvažiavimo metu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas laisvės kovotojų partizanų majoro laipsnis. 1949 m. už nuopelnus partizaniniam karui A. Ramanauskas-Vanagas apdovanotas 2 laipsnio Laisvės kovos kryžiumi, 1950 m. LLKS Tarybos prezidiumo – I ir II rūšies I laipsnio Laisvės kovos kryžiais. 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jam patvirtintas brigados generolo laipsnis. Po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 2 (1998) ir 1 (1999) laipsnio ordinais. Slapstydamasis 1953–1956 m. iki pat suėmimo rašė atsiminimus. 1957 m. rugsėjo 25 d. LTSR Aukščiausiasis teismas A. Ramanauską nuteisė mirties bausme: 1957 m. lapkričio 29 d. buvo sušaudytas. Kur budeliai padėjo palaikus, nežinoma. Merkinėje pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais pastatytas vardinis kryžius Adolfui Ramanauskui-Vanagui, vėliau šiame miestelyje esančio Kryžių kalnelio memorialo erdvėje ir paminklas jam. (skulptorius Albertas Belevičius).