Antano Kalanavičiaus vieškeliu

Nedzingės bibliotekos skaitytojai prisiminė poetą Antaną Kalanavičių, apžvelgė jo gyvenimo ir kūrybos kelią, skaitė ramybe alsuojančią poeziją, žodžius, slypinčius medžio ošime, vakaro šviesoje, tyliame žmogaus žvilgsnyje.

Poetas gimė 1945 metais birželio 6 dieną Sapiegiškės kaimo vienkiemyje storakamienių eglių ir šimtamečių ąžuolų apsuptyje. Mokėsi Nedzingės vidurinėje mokykloje. 1965–1968 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagoginiame institute. Dirbo įvairius darbus – žurnalisto, melioratoriaus. Daug eilėraščių buvo išspausdinta Varėnos rajono laikraštyje, Nuo 1965 m. publikacijos pasirodydavo leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Mūsų gamta“, „Jaunimo gretos“ ir kt.

Suvokęs, kad nepritampa prie didmiesčio aplinkos, poetas grįžo į tėvų vienkiemį ir ten praleido savo gyvenimą. Atsiskyrėliška kasdienybė kupina pagarbos supančiai aplinkai, atokvėpiai ąžuolų pavėsyje, lietaus barbenimas į langus, žaibo atšvaitai, gaivus oras, sprogstantys medžiai, vaistažolių kvapas poeto sieloje sudėliojo mintis, kurias jis įamžino popieriaus lape. Gimė ypatingai jautri poezija. Jo eilės moko sustoti, įsiklausyti, pajusti.

A. Kalanavičiaus eilėraščių rinktinės pradėtos leisti tik po jo mirties: 1994 m. – „Ne akmenys guli“, 2015 m. – „Dvi saujos laiko“, 2025 m. – „Į žodžio mėlynąjį kalną“. Knygoje „Nuošalės poetas“ (2005) pateikti Varėnos „Ryto“ vidurinės mokyklos abiturientų rašiniai apie A. Kalanavičiaus kūrybą, rinkinį „Dulkėto erškėčio ugny“ (2012) sudaro Perpetua Dumšienės surinkta poeto biografinė medžiaga,

Nedzingiškiai susirinko A. Kalanavičiaus skverelyje prie 2025 m. poeto 80-ųjų gimimo metinių pasodinto ąžuoliuko. Visi džiaugėsi, kad medelis, išgyvenęs šaltą žiemą, sukrovė pumpurus ir išskleidė gražų žalių lapų vainiką. Prisiminė, kad šakelė buvo paimta iš poeto gimtinėje augusio ąžuolo, klonuota Kauno VDU Žemės ūkio akademijos arboretumo vedėjo Juozo Girino.

A. Kalanavičiaus poeziją skaitė bibliotekininkė Irena Krutulienė, bendruomenės narės Loreta Kurauskienė, Lina Tamulevičienė. Renginyje dalyvavo poeto kurso draugė Leokadija Balkuvienė. Perskaičiusi keletą eilėraščių kalbėjo apie gamtos ir poeto ryšį. „A. Kalanavičiaus poezijoje gamta nėra tik fonas – ji gyva: medžiai, laukai, paukščiai – visa tampa žmogaus jausmų atspindžiu. Per gamtos vaizdus poetas kalba apie vienatvę, ilgesį, laikinumą“, – pasakojo viešnia.

Prisiminimais pasidalijo muzikos mokytoja Vanda Mockevičienė, koncertavo Nedzingės kultūros centro etnografinis ansamblis, vadovas Albertas Jakubavičius.

Nedzingės bibliotekos bibliotekininkė Irena Krutulienė