Dubičių bibliotekoje vyko popietė vaikams „Oi, žirge, žirgeli!“. Nors vaikai gimė ir augo kaime, tačiau arklį turėjo tik jų seneliai. Šiandien kaime nėra nė vieno arklio, deja...
Renginio metu vaikai sužinojo, kad iš pradžių arklius žmonės medžiojo mėsai, vėliau prisijaukino ir pakinkė, paskui sėdo ant jų jodinėti. Nuo pirmųjų mūsų eros amžių Lietuvoje gyvavo paprotys laidoti raitelį su jo ištikimuoju žirgu. Yra išlikusių senovinių kapų, kuriuose palaidoti tik arkliai. Lietuvių kalboje senoliai žodį „mirti“ taikė žmogui, bitei ir arkliui. Sakydavo: mirė kieme vaikas – nieko, gims kitas, bet jei mirė kieme arklys – į kiemą ateina badas: nei arsi, nei sėsi, nei kermošiun važiuosi. Arkliui – geriausias šienas; o avižų sauja – kaip vaikui šokoladas. Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spalvos arkliai, vadinami juodžiais, bėriais ar sarčiais. Grynų spalvų arklių beveik ir nėra, nebent balti ir juodi, laikomi pačiais elegantiškiausiais. Kai arklys ramus, jo pulsas – 28–44 dūžiai per minutę, o kai susijaudinęs ar sunkiai dirba – 130! Jeigu ant arklio rėkiama, jo pulsas dažnėja. Arklys puikiai skiria ne tik žmogaus balsą, bet ir intonaciją, o užuodžia tiesiog visu kūnu. Jie labai išrankūs maistui: niekada neėda sugedusių avižų, nuodingų augalų, negeria vandens, turinčio blogą kvapą, kenksmingų medžiagų priemaišų. Paprastai arklio amžiaus vidurkis – 30–35 metai. Ilgaamžiškumo rekordą pasiekė Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto žirgas Marengas, išgyvenęs 63 metus. Didžiausio pasaulyje arklio ūgis iki 198 cm, svoris – 1374 kg. Mažiausio – 40 cm ir –25 kg.
Po tiek informacijos padarėme pertraukėlę, kurios metu ieškojome liaudies dainų apie žirgą, minėme mįsles, skaitėme patarles ir priežodžius apie arklį: „Pilnas kelias torielkėlių“ (arklio pėdos), „Arklį gavęs, gaidžio negeisk“, „Kaip žirgą papenėsi, taip juo krutėsi“. Vaikai prisiminė, kaip augdami suposi ant medinio arkliuko ir jodinėjo ant žirgelio (medinė žirgo galva pritvirtinta ant pagalio).
O ar žinojote, kad arklių protėviai prieš beveik 50 milijonų metų turėjo 4 pirštus ant priekinių kojų ir 3 ant galinių. Arklių akys didžiausios tarp visų sausumos žinduolių. Žirgui bėgant visu greičiu nuo žemės atsiplėšia visos jo kanopos. Žirgas Eklipsas per 23 metus nė karto nepralaimėjo lenktynėse. Kai po jo mirties buvo atliktas skrodimas, paaiškėjo jo sėkmės priežastis: arklio širdis buvo stebėtinai didelė ir svėrė 6 kg 300 gramų! Raudonas kaspinas ant uodegos įspėja, kad žirgas gali įspirti. Kuo žirgas skiriasi nuo arklio? Ogi niekuo: darbiniai arkliai vadinami arkliais, o parodiniai, lenktyniniai arkliai – žirgais.
Paklausus vaikų, kodėl arkliams ant kanopų tvirtinamos pasagos, atsakymas buvo labai nuoširdus, kad kojų nesusipurvintų. Iš tiesų tai pasaga stabdo kanopos dilimą ir apsaugo koją nuo skausmingų sutrenkimų į gruntą. Tikima, kad pasaga neša namams laimę, sėkmę ir pilnatvę. Tai galima sieti su tuo, kad senovėje pasagos dažnai buvo kaldinamos iš brangių metalų ir neretai dabinamos tauriaisiais akmenimis. Tokiomis aukso ir sidabro pasagomis buvo kaustomi Romos imperatorių, Norvegijos karalių, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių bei lenkų pasiuntinių arkliai. Pasagos gana dažnai nukrisdavo arkliams nuo kanopų ir pasimesdavo. Tuo metu net ir paprastas metalas buvo be galo brangus, tad rasti pamestą metalinį daiktą buvo laikoma sėkme. O paprastas žmogus, radęs auksinę ar sidabrinę pasagą, nusagstytą brangakmeniais, iškart tapdavo pasiturinčiu žmogumi. Iš čia ir atsirado laimę radėjui teikiančio talismano reikšmė. Škotų jūrininkai prie laivo stiebo kaldavo pasagą, tikėdami, kad ji saugos laivą nuo audrų. Pasaga pavaizduota Lietuvos miestų ir gyvenviečių herbuose: Utenos, Kėdainių, Dieveniškių, Punios ir kt. O filmą „Simarono žirgas“ nutarėme bibliotekoje žiūrėti vaikų atostogų metu.
Reikia išaukštinti arklį, daugybę metų tarnaujantį žmonijai. Be to, tai darbo, jėgos, ištvermės ir gerumo simbolis.
Dubičių bibliotekos bibliotekininkė
Regina Lukoševičienė
