Vasario 9 dieną Nedzingės bibliotekoje paminėta Duonos diena.
Popietė pradėjo poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščiu „Šventa duona“. Papasakoti tikėjimai, susiję su duona: pašventinta duonelė namuose dedama prie šventų paveikslų, kad apsaugotų namus nuo gaisro, o gyventojus nuo ligų; sūnui susiruošus į tolimą kelionę, motina marškinių kampelyje įsiūdavo gabalėlį šventos duonos, kad aplenktų nelaimės; laikant gabalėlį duonelės rankoje žaibo metu yra išvengiama mirties ir kt. Šį bibliotekininkės Irenos Krutulienės pasakojimą tęsė technologijų mokytoja Eglė Cickevičienė: „Kepant duoną draudžiama kalbėti ir būti išsižiojusiam, nes duonelė gali sutrūkinėti; negalima varstyti durų, kad neatšoktų pluta; vaikai uostydavo garuojančią duonelę – tai vaistai nuo slogos; senoliai niekada nedėdavo apversto duonos kepalo, aiškindavo, kad tai nepagarba duonai, drausdavo duonos riekę laužyti viena ranka, nes viena ranka jos niekas neuždirba ir kt.“
Renginio dalyvis Aironas Monkevičius papasakojo legendą, kaip indėnų vadas su kariais eidamas per rugių lauką pirmą kartą paragavo iš varpų byrančių grūdų. Martynas Cikevičius ir Rokas Tamulevičius inscenizavo lietuvių liaudies pasaką „Ar jau galima valgyti?“
Visi pakviesti išsikepti duonos. Eglė įtikino, kad būtinas raugas, suteikiantis kepalėliui purumo. Į išsijotus ruginius ir kvietinius miltus dedamas raugas, pilamas vanduo ir minkoma tešla. Suformuoti kepalėliai, uždengiami lininiu rankšluosčiu ir padedame į šiltą vietą, kad pakiltų. O tada šaunami į krosnį.
Kol duonelė kepė visi minė mįsles: „Kilo, kilo – sėdynė prisvilo“ (duonos kepalas), „Be ko duonos neiškepsi?“ (be plutos), „Peiliais pjausto, kraujo nė lašo“ (duona) ir kt. Mokėsi patarlių: „Sunkus darbas gardžią duoną kepa“, „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“, „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ ir kt.
Nedzingės bibliotekos bibliotekininkė
Irena Krutulienė
