(1836–1903)
Kalbininkas, etnografas, tautosakininkas.
Gimė 1836 m. gegužės 28 d. Subartonyse. Baigęs Vilniuje gimnaziją, 1852–1857 metais studijavo Maskvos universitete, vėliau tobulinosi Paryžiuje, Heidelberge, Briuselyje. 1866 M. Berlyno universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį. Parengė du kapitalinius žodynus: „Lenkų tarmių žodyną“ ir „Lenkų kalbos žodyną“. Žodynai svarbūs lietuvių kalbotyrai – juose užfiksuota įvairių lituanizmų. Svarbiausias lenkų filologo Jano Karlovičiaus veikalas buvo jo lituanistinė monografija „Apie lietuvių kalbą“ , išspausdinta Krokuvoje. Šioje studijoje jis kritiškai aptarė ankstesnius darbus apie lietuvių kalbą, nagrinėjo lietuvių kalbos ryšius su slavų, germanų ir kitomis indoeuropiečių kalbomis, aprašė lietuvių kalbos gramatikos ypatybes. Išleido rinkinį „Liaudies sakmės ir pasakos, surinktos Lietuvoje“, kuriame išspausdintos 84 pasakos ir sakmės, užrašytos Vilniaus, Lydos, Naugarduko, Trakų ir Švenčionių apylinkėse. Paskelbė atsišaukimą, kuriame ragino rinkti lietuvių tautosaką. Susirašinėjo su Jonu Juška, Jonu Jablonskiu, Jonu Šliūpu ir kitais lietuvių kultūros veikėjais. Buvo pradėjęs versti į lenkų kalbą K. Donelaičio „Metus“.
Mirė 1903 metais birželio 14 dieną Varšuvoje.