(1911–1998) XX a. Marcinkonių krašto šviesuolis, lietuvybės puoselėtojas, tautosakos rinkėjas ir pateikėjas.
Juozas Averka gimė 1911 metais lapkričio 28 dieną Marcinkonių kaime, lankė „Ryto“ draugijos įsteigtą Marcinkonyse mokyklą. Dalyvavo Marcinkonyse įkurto Šv. Kazimiero draugijos skyriaus veikloje: statė vaidinimus, rinko tautosaką, slapta per demarkacinę sieną iš Nepriklausomos Lietuvos į okupuotą Pietryčių Lietuvą gabeno lietuviškas knygas ir žurnalus bei platino tarp vietos gyventojų. Taip jis tapo Vilniui vaduoti sąjungos aktyvistu.
1940 metų birželio mėnesį prasidėjus rusų okupacijai J. Averka dirbo Kaune. Buvo areštuotas, išvežtas į Minską, vėliau į Maskvą, o iš ten į Pečiorą. Baisiausios lagerio kančios atėmė iš J. Averkos gyvenimo aštuoniolika pačių veikliausių ir kūrybingiausių metų. Bet ir tolimoje Šiaurėje jis kūrė ateities planus, svajojo grįžęs į Lietuvą, mokyti jaunimą priešintis okupantams, pasitelkiant galingiausią ir taikiausią pasaulyje ginklą – liaudies dainą. Meilę dainai jam įkvėpė motina. Visą gyvenimą dainos Juozui Averkai teikė dvasinių ir fizinių jėgų.
1958 metais grįžo į Lietuvą. Pavilnyje nusipirko sodybą. J. Averka nepamiršo nei dzūkiškos tarmės, nei dzūkų dainų. Jo folklorinės veiklos pradžia susijusi su Marcinkonių etnografinio ansamblio įkūrimu, buvo šio ansamblio įkūrimo iniciatorius. Atvažiuodavo į savo kaimą ir dainuodavo kartu su Marcinkonių ansambliu, dalyvaudavo visuose Marcinkonių kaime vykusiuose renginiuose.
J. Averka mirė 1998 metais birželio mėnesį ir atgulė amžino poilsio Marcinkonių kapinėse.
2010 metais Vilniaus etninės kultūros centras išleido knygą „Mūsų dėdė Juozas: Juozo Averkos tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Atsiminimai apie Juozą Averką“ bei kompaktinę plokštelę, kurioje įrašytos J. Averkos dainos ir pasakojimai.