Mokytojas, vertėjas, kalbininkas.
Gimė 1902 m. Ulbinų kaime, Varėnos rajone. Dviklasę rusų mokyklą baigė Kalesninkuose, toliau mokėsi Švenčionyse, nuo 1916 m. Vilniaus lietuvių gimnazijoje. 1920 m. rugsėjo 20 d. J. Sužiedėlis įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. 1924 m. baigė Kauno Aušros gimnaziją, mokytojavo Širvintose, Žiežmariuose, Krekenavoje. 1926 m. pradėjo mokytis Kauno Vytauto Didžiojo Humanitarinių mokslų fakultete. Tarnaudamas Vidaus reikalų ministerijoje buvo Valstybės saugumo departamento spaudos skyriaus vyresn. valdininkas.
Atliekamą laiką skyrė vertimams ir kalbos taisymams. Lietuvių kalba pradėjo domėtis dar gimnazistu būdamas: rinko kaimo žmonių žodžius, talkino K. Būgos žodynui. Išvertė I. Turgenevo kūrinius „Tėvai ir vaikai“, „Bajorų gūžta“, H. Senkevičiaus „Ugnimi ir kalaviju“, „Be dogmos“, „Tvanas“, R. Rolano „Mykolo Angelo gyvenimas“, L. Belmonto „Habsburgų tragedija“, M. Jokajaus „Turtingi skurdžiai“ bei kitų rašytojų knygas.
Pasak J. Sužiedėlio bylos Lietuvos ypatingajame archyve, 1941 m. birželio mėnesį su žmona ir 2 metų dukrele iš Kauno išvežtas į Altajų. Kitais metais perkeltas į Jakutiją. Nuo 1947 metų mokytojavo Jakutske. Į Lietuvą grįžo 1956 m., apsigyveno Žiežmariuose. Į lietuvių kalbą vertė užsienio autorių knygas. 1957 m. išėjo jo versta E. Ožeškienės apysaka „Chamas“. Vilniuje gyventi leista 1965 m. Gyveno su dukterimi Liudvika Rasa (žmona mirė 1963 m.).
Mirė 1980 m. balandžio 28 d. Vilniuje.