Kelionės, kurių niekas nesirinko

Minint Gedulo ir vilties dieną Panočių bibliotekoje vyko jautrus ir bendruomeniškas renginys „Kur tas dulkėtas traukinys?“, skirtas 1941 m. birželio 14-osios masinių trėmimų aukoms pagerbti. Susirinkę vietos gyventojai ir kaimynai dubičiškiai susijungė į vieną didelę, Lietuvą mylinčią šeimą, kad kartu išgyventų tautos atmintį, skausmą ir nepalaužiamą viltį.

Renginio pavadinimas – „Kur tas dulkėtas traukinys?“ – atspindi klausimą, kuris prieš daugelį metų aidėjo dešimčių tūkstančių į nežinią vežamų lietuvių širdyse. Tai buvo kelionė gyvuliniuose vagonuose be oro, be vandens, tolyn nuo gimtųjų namų, paliekant žydinčius sodus. Tūkstančiai mokytojų, ūkininkų, gydytojų ir menininkų buvo išplėšti iš savo gyvenimų.

Renginio metu skambėjo Marijos Inkrataitės-Blažulionienės eilės, kurias skaitė Aušra Smelevičienė ir Filiutė Kapočienė. Tremtinių artimieji dalijosi atsiminimais, liudijančiais ne tik patirtus išgyvenimus, netektis ir ilgesį, bet ir nepalaužiamą žmonių stiprybę, tikėjimą, meilę Tėvynei. Algimantas Vitkus perpasakojo mamos Julijos Volungevičiūtės, ištremtos trejiems metams į Vokietiją, gyvenimo istoriją.

Onutė Taraškevičienė pasidalijo savo šeimos išsiskyrimo tragedija. Tėvas Domininkas Valacka, motina Leonora, brolis Petras, seserys Birutė ir Rita buvo išvežti devyneriems metams į Sibirą. Ji ir brolis Alfonsas pabėgo ir slėpėsi rugiuose, o vyriausioji sesuo Marytė, vežimo metu viešėjusi pas senelę, liko Lietuvoje. „Tai buvo patys sunkiausi brolio ir seserų gyvenimo metai, nes reikėjo užsidirbti duonos kąsnį tarnaujant vis pas kitus žmones“, – pasakojo Onutė. Sugrįžus tėvams jie vėl visi apsigyveno savo sodyboje Ūtos kaime. Namuose tėvas dažnai dainuodavo tremtinių dainas. Vieną iš jų – „Šaltas rudens vėjas blaškos už langų“ susirinkusiems padainavo Onutė.

Reginos Banevičienės, jos tėvų Adomo ir Michalinos Miškinių, sesers Emilės, išgyvenimus papasakojo tremtyje gimusi Reginos dukra Danutė, kuri kartu su mama grįžo į Lietuvą būdama vienerių metų. Šeima išvežta į Irkucko sritį Čeremhovo miestą. Tremtyje išbuvo nuo 1951 iki 1958 metų. Tuo metu brolis Stasys Miškinis, buvęs partizanų ryšininkas, kalėjo lageryje.

Po to sekė Aušros Smelevičienės pasakojimas apie jos senelio Petro Valentukevičiaus praleistus dvylika metų Vorkutos lageriuose.

Stasė Paulaitienė papasakojo apie tetos Elzės Berželionienės šeimos  išvežimą į Sibirą.   

Susirinkusieji dainavo tremtinių dainas „Dar sugrįš laisvės dienos“, „Gražus buvo birželis“, „Paklausyk, kaip kraštas verkia“, „Kad ne auksinės vasaros“. Su ašaromis akyse žiūrėjo artimųjų tremties nuotraukas.

Tylos minute pagerbti žmonės, kurių gyvenimus sudraskė okupacija, kurie Sibiro speige valgė duoną su pjuvenomis, kurie mokė vaikus gimtojo žodžio ir tikėjo Laisve, kurių kelionė baigėsi tolimoje taigoje, kurie suteikė mūsų tautai stiprybės.

Net baisiausią akimirką, traukiniui pajudėjus, žmones gelbėjo malda ir giesmė Marijai. Renginio dalyviai taip pat giedojo šią giesmę, prašydami Aukščiausiojo, kad daugiau niekada joks dulkėtas tremties traukinys neišriedėtų iš Lietuvos stočių. Tegul tremties kelių skausmas niekada nebūna pamirštas, o tremtinių stiprybė, gebėjimas išsaugoti viltį sunkiausiomis akimirkomis tebūna mums įkvėpimas branginti tai, ką šiandien turime ir saugoti istorijos tiesą savo širdyse.

Renginį organizavo Panočių bibliotekos bibliotekininkė Rimutė Antuchevič,  Kaniavos kultūros centro vadovas Algimantas Vitkus.

Panočių bibliotekos bibliotekininkė Rimutė Antuchevič