Antarktidos indėnai neklausia tavo amžiaus, jie tik atskleidžia, kiek dar likę vaiko tavyje. Kai gyvenimas byra į šipulius ir nebelieka vilties, kai skauda taip, kad nebeįmanoma ištverti, o tu privalai išgelbėti pasaulį... Bet jeigu esi tik mažas berniukas?
Susirūpinęs tėtis ir naktimis tyliai verkianti mama nepasakoja tau, kodėl vyresnioji sesutė nuolat būna ligoninėje. Senelio vienkiemyje pradeda lankytis keisti svečiai, dažniausiai jie sėdi prie stalo ir tyli. Kas vyksta? Vieną pavakarį berniukas išvysta į rūką nuvingiuojantį kelią ir iš jo išnyrantį paslaptingą svečią. Tikrų tikriausias, plunksnų karūna pasipuošęs indėnas prie vakarienės stalo paklaustas: iš kur atvyko, netikėtai atsako esąs Antarktidos pilietis. Ar tai senelio žaidimas? Gal indėnas tik gatvės artistas? O ir tėtis, išgirdęs istoriją, juokiasi iš senelio pokšto. Bet kodėl kambaryje besiblaškantis paukštis palieka dar vieną plunksną? Kiek jų reikia surinkti, kad atskleistum paslaptį?
ANTARKTIDOS INDĖNAI – knyga gydanti sužeistą viltį.
Šią knygą reikia tiesiog skaityti... tada, kai sunku. Kai esi skriaudžiamas ar matai skriaudžiamą kitą... kai atrodo, jog neturi galios padėti... nei sau, nei kitam. Gera turėti TOKIĄ lietuvišką knygą.
Remigijus Vilkaitis