Palikimas, kuris kalba

Varėnos viešojoje bibliotekoje (II aukšte) veikia spaudinių paroda skirta žurnalisto, istoriko,  knygų autoriaus Vytauto Valentino Česnulio  (1936–2022)  

90-osioms gimimo metinėms 

Parodoje – V.V. Česnulio remiantis archyviniais šaltiniais parašytos knygos: 

„Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos" (2006), „Senoji Perlojos bažnyčia" (2006), (abi knygos - istorija, o ne tikyba) „Perlojos bažnyčios" (2008), „Moliadugnis ir jo apylinkės" (du leidimai (2007, 2008), gimtojo kaimelio istorija platesniame fone), „Varėnos krašto šauliai 1919-1940", „Kalesninkų parapijos atgimimas: Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis" (istorinė apybraiža, 2013), „Nutilę varpai " (apybraiža apie Lietuvos bažnyčios varpus, 2015), „Poringė apie Mergežerio sodžių" (2011), „Varėnai 150 metų" (2012), ,,Senoji Varėna - 600" (2014, knygoje V. Česnulis aprašė Senosios Varėnos istoriją iki sovietinės okupacijos), „Tarp ežerų ir girių: Girežerio kaimo istorija" (2016), „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius" (2016), „Merkinės cerkvė“ (2019), „Mokytojai Grušauskai“ (2019), „Kūrybos taku“ : [istorinių straipsnių rinkinys] (2021).  

Parodą  papildo kompiuteriu atspausdinti V.V. Česnulio kraštotyros darbai: „Iš Varėnos II bažnyčios ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“,  „Senoji Varėna: pradžių pradžia“ (tai tekstas knygai „Senoji Varėna 600“) ir „Žmonės KGB pinklėse“ bei literatūra apie V.V. Česnulį. 

Ši paroda – tai ne tik istorinių faktų rinkinys, bet ir gyvas pokalbis su Varėnos krašto metraštininku Vytautu Valentinu Česnuliu. Jo kruopštumas, reiklumas detalei ir meilė gimtajai žemei paliko neišdildomą pėdsaką mūsų bibliotekos fonduose ir krašto atmintyje. 

Kviečiame ne tik apžiūrėti leidinius, bet ir atrasti savo ryšį su praeitimi.

Svarbiausi biografijos faktai.  Išsilavinimas ir darbas žiniasklaidoje 

Gimė 1936 m. vasario 14 d. dabartinio Varėnos rajono Moliadugnio kaime. Anuomet tai buvo Lenkijos okupuotoje Vilniaus-Trakų apskrities Varėnos valsčiui priklausęs sodžius prie  Merkio upe ėjusios demarkacinės linijos.  1946 m. baigė pradinę mokyklą gimtajame sodžiuje, 1954 m. – Varėnos I (dabar Senosios Varėnos) vidurinę mokyklą, taip pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. Žurnalistinę studento praktiką 1956 ir 1957 metais atliko Varėnos laikraščio „Tarybinis balsas“ redakcijoje. Paskutiniame kurse kelis mėnesius buvo laikraščio „Tarybinis studentas“ redkolegijos narys.  Baigęs universitetą (1959 m.), V.V. Česnulis dirbo įvairių leidinių redakcijoje:  ketverius metus – žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ Visuomeninių mokslų skyriaus vedėju . Rašė daugiausia apie tuos su Lietuvos praeitimi susijusius įvykius ar žmones, apie kuriuos informacijos reikėdavo pasirinkti iš įvairių senų šaltinių.  1968–1972 m. redagavo dvikalbį laikraštį  „Gyvenimas – mokykla“. Ilgiausias kūrybinis etapas (1972–2001) prabėgo Lietuvos radijuje ir televizijoje.  

Nuo 1967 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos  (LŽS) narys, aktyviai dalyvavo Senjorų klubo veikloje , LŽS internetinėje svetainėje skelbė prisiminimus, dalijosi kraštotyriniais tyrimais ir atradimais. 

Istorinė ir kraštotyrinė veikla  

2001 metais išėjęs į pensiją visą energiją skyrė kraštotyrai. Nuo 2008 metų buvo laikraščio „Voruta" bendradarbis. Pagrindinės rašinių temos – kultūra, mokslo ir bažnyčios istorija, kraštotyra. Joje aprašė keliolika Trakų ir kitų kunigų, paskelbė straipsnių apie okupacinės Lenkijos valdžios 1920-1939 m. persekiotą Vilnijos lietuvių spaudą. Jo darbai, pagrįsti kruopščia archyvinių dokumentų analize, buvo publikuojami „Merkio krašte“, „Trakų žemėje“ bei „Lietuvos aide“.  

Vytautas Valentinas Česnulis išleido gausiais archyviniais šaltiniais paremtas knygas, kuriose sukaupta daug įdomių istorinių faktų, surinktų Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos centriniame valstybės archyvuose ir Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne. Pateikė nemažai retos ir daugeliu atvejų neskelbtos medžiagos 

Lietuvos bažnyčios istorija yra svarbi V.V. Česnulio tyrinėjimų sritis. Tai rodo išleistos knygos: „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“ (Vilnius, 2006), „Senoji Perlojos bažnyčia“ (Vilnius, 2006),  „Perlojos bažnyčios“ (Vilnius, 2008), „Kalesninkų parapijos atgimimas“ (Trakai, 2013), „Nutilę varpai“ (Trakai, 2013), „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius“(Trakai, 2016). 

  Rankraštis/knyga  „Iš Varėnos II bažnyčios ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“– pirmasis solidus autoriaus darbas po ilgamečio darbo Lietuvos radijuje, pradėjęs jo, kaip „Varėnos krašto metraštininko“ kelią. Rankraštis datuojamas 2004 m., o oficialiai ši studija buvo išleista 2006 metais šiek tiek pakeistu pavadinimu – „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“. Knygoje gilinamasi į Varėnos II parapijos istoriją, aprašoma Vilniaus arkivyskupijos aplinka, kuriai parapija priklausė.  Autorius rėmėsi  ne tik archyvais ar B. Kviklio veikalais, bet ir asmeniniais bei giminių prisiminimais, sukurdamas dokumentišką, o ne tikybinio pobūdžio leidinį.  

 Gimtoji žemė: kaimų istorijos. Varėnos ir Senosios Varėnos  jubiliejai.  Didžiulį dėmesį V.V. Česnulis skyrė Varėnos rajono kaimų praeičiai, ją įamžindamas  knygose „Moliadugnis ir jo apylinkės“ (2007, 2008), „Poringė apie Mergežerio sodžių“ (2011), „Tarp ežerų ir girių: Girežerio kaimo istorija“.(2016) .  Varėnos miesto jubiliejui skirta knyga „Varėnai 150 metų“(2012). Autorius Varėnos gimimą sieja su Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimu. Miesto įsikūrimo data laikoma 1862 m. rugsėjo 5 d. (pagal senąjį kalendorių), kai į stotį atriedėjo pirmasis traukinys. Knygoje didžiausias dėmesys skiriamas pirmajam Varėnos šimtmečiui (iki 1962 m.). Čia apžvelgiama geležinkelio reikšmė, stoties rajono augimas, pirmieji pastatai ir gyventojų bendruomenės formavimasis. Darbas paremtas gausiais archyviniais dokumentais iš Lietuvos valstybės istorijos bei centrinių archyvų. Taip pat autorius svariai  prisidėjo  prie reprezentacinio leidinio „Senoji Varėna – 600“ (2014). Solidžiame kolektyviniame leidinyje Vytauto Valentino Česnulio straipsnyje „Pradžių pradžia“ detaliai apžvelgiama vietovės istorija nuo LDK medžioklės dvaro laikų iki sovietinės okupacijos.  

 Kovingoji Varėnos praeitis: šauliai 1919–1940 metais. V. Česnulis savo žvilgsnį nukreipė ir į Varėnos krašto šaulius. Knygoje „Varėnos krašto šauliai 1919–1940“ (2008)  aprašoma Lietuvos šaulių sąjungos veikla, vaidmuo ir konkrečių asmenų likimai Varėnos regione tarpukario laikotarpiu. Leidinys išsiskiria kruopščiai surinktais istoriniais faktais, atskleidžiančiais to meto patriotinę aplinką. Knygoje fiksuojama 1919–1940 m. laikotarpio šaulių veikla, kuri apima kovas už nepriklausomybę, kultūrinę bei organizacinę veiklą, šaulių įtaką vietos bendruomenei. Gana daug informacijos pateikiama apie atskirus šaulių būrius. Minima daugybė pavardžių. Todėl atskirų vietovių skaitytojams knyga primins jų apylinkių ir nepelnytos užmaršties prikeltus šaulius.  Štai  keli sakiniai iš istoriko doc. dr. Sigito Jegelevičiaus pratarmės straipsnio „Iš užmaršties prikelti šauliai“: „Vytauto Česnulio parengta šaulių studija neabejotinai turi mokslinės vertės, nes gerai dokumentuota. Dar didesnė šios knygos pažintinė vertė. Reikšminga kaip ugdanti patriotizmą, pasididžiavimą savo regionu ir jo žmonėmis, kūrusiais bei stiprinusiais mūsų Valstybę. Ši knyga bus gražiu paminklu praėjusio šimtmečio trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių šauliams, ypač Nepriklausomybės kovų dalyviams. Iš užmaršties prikelti šauliai savo gyvenimu liudija, iš kur mes atėjome“ 

 Nuo bendruomenės prie asmenybės: mokytojai Grušauskai. Vytauto Valentino Česnulio knygelė  „Mokytojai Grušauskai“ buvo išleista 2019 metais. Knygoje aprašomas iškilus Varėnos krašto asmenybių – mokytojų Grušauskų – gyvenimas ir jų indėlis į vietos švietimą bei kultūrą. (Sutuoktiniai Pranas ir Marijona Grušauskai – Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo tėvai). „Marijona (Marija) Petrušytė-Grušauskienė ir Pranas Andrius Grušauskas domino tik kaip buvę mano gimtojo Varėnos krašto mokytojai, kurių kitas kelias dešimtis esu šen ten aprašęs. Sutuoktinių Grušauskų-Grušų gyvenimo užsienyje ir sugrįžus į Lietuvą neliečiau“ – rašo V.V. Česnulis.  

Straipsniai, tapę knyga. Knyga „Kūrybos taku“ (išleista 2021) – žinomo žurnalisto, redaktoriaus ir kraštotyrininko istorinių straipsnių rinkinys. Knygoje surinkti autoriaus straipsniai, kuriuose gausiai remiamasi archyviniais šaltiniais, analizuojama Varėnos krašto, Pietryčių Lietuvos istorija, kultūros paveldas bei žymių žmonių biografijos.  

 Metraštininkas tarp mūsų: Vytautas Valentinas Česnulis ir Varėnos viešoji  biblioteka. Šis žymus kraštietis nuolat domėjosi bibliotekos kraštotyros fondu, dovanojo įvairią medžiagą susijusią su Varėnos rajono istorija.  Bibliotekoje saugomi jo rankraščiai: „Iš Varėnos II bažnyčios ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“(2004) , „Žmonės KGB pinklėse“ (Vilnius, 2018, balandis) ir „Senoji Varėna: Pradžių pradžia“ (2015). Pastarojo rankraščio įžangoje autorius nurodo, kad tai pirminis, išsamesnis tekstas, kurio tik dalis pateko į jubiliejinį leidinį „Senoji Varėna 600“. Palaikydamas glaudų ryšį su biblioteka, V. V.  Česnulis  ne tik atidžiai vertino bibliotekininkių rašytus tekstus, bet ir negailėjo patarimų bei korektūrų. Jis buvo reiklus kiekvienai detalei. Štai 2009 m. sausio 12 d. laiške jis korektiškai pataiso bibliotekos  bibliografę Laimutę Cibulskienę  dėl Valkininkų apskrities panaikinimo datos: „Drįstu pataisyti Jūsų bibliotekos vyr. bibliografę Laimutę Cibulskienę: Valkininkų apskritis panaikinta ne 1940 m. sausio 25 d. (...), o 1940 m. vasario 8 d.“ Kaip įrodymą autorius nurodė savo tėvo pasą, išrašytą paskutinę apskrities egzistavimo dieną. Šis laiškas įdomus tuo, kad autorius remiasi pirminiu šaltiniu (tėvo pasu), o tai rodo jo, kaip kraštotyrininko, profesionalumą – jis netikėjo „sausa“ statistika, jei turėjo tiesioginių įrodymų. 

Bibliotekos darbuotojų pakviestas Varėnos kultūros centro salėje vykusioje konferencijoje „150 Varėnos istorijos minučių“ (2012 m.) skaitė pranešimą „Varėnos pradžia“. 2012 m. sausio 25 d. E. Glavickienei ir L. Cibulskienei rašytame laiške Vytautas Valentinas Česnulis dalijasi mintimis apie būsimą leidinį Varėnos jubiliejui ir atskleidžia savo istorinį požiūrį į miesto kūrimosi pradžią: „Didžiai gerbiamos Ponios, Ačiū už laišką, kurį gavau 1.20. Gerai sumanėte – surengti konferenciją Varėnos 150-mečiui. Pasigirsiu: dar rudenį ėmiau šį tą rašyti apie Varėnos istoriją. Maniau, „Vorutai“ rašinį pasiūlysiu. Paskui šovė į galvą: o jeigu tai progai parengus knygelę? Po Naujųjų metų užgirdau, kad internete yra N. Verslovo kreipimasis dėl jubiliejaus. Pasikalbėjęs telefonu su p. R. Svirskiene iš rajono merijos, sausio 10 d. išsiunčiau jai savo siūlomo leidinio planą. Jį R. Svirskienė norėjo parodyti merui. Didesnis teksto rašymas jau atliktas. Trūksta iliustracijų, kurių praktiškai beveik neturiu. Jeigu rajono savivaldybė paremtų, turėtų išeiti knygelė gal perpus plonesnė už „Mergežerį“. Apie Varėnos kūrimosi pradžią parašęs. Gaila, kad Lietuvoje nėra XIX a. – XX a. pradžios geležinkelių archyvų. Pasitenkinau keliomis senomis rusiškomis knygomis. Pagal mane Varėnos kūrimosi pradžia reikėtų laikyti tarpą nuo gelež. stoties steigimosi iki 1915 m. ar gal iki 1918 m., kai išsinešdino kaizerio vokiečiai. Nepriklausomybės kovos dėl Varėnos vertos atskiro pranešimo. Taigi kelių mašinraščio puslapių pranešimėlis išeitų ir apie Varėnos pradžią. Miestelis labiau plėstis ėmė po 1920 m., lenkų laikais. Dėkoju už dėmesį ir teikiamą garbę“ 

2012. Vyt. Česnulis (parašas) 

Vilnius 

Tais pačiais metais V.V. Česnulis dalyvavo Varėnos viešosios bibliotekos renginyje, kuriame buvo aptarti  žinių apie Varėną konkurso rezultatai ir įvertinti konkurso nugalėtojai. 2016 m.  kovo 9 d. bibliotekoje iškilmingai paminėtas autoriaus 80-metis – jubiliejaus proga jį sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos ir laikraščio „Voruta“ atstovai. 

V. V. Česnulis liko ištikimas tradiciniam bendravimui: retai naudodamasis internetu ar elektroniniu paštu, jis pirmenybę teikė gyvam pokalbiui telefonu. Šiandien belieka tik apgailestauti, kad tie pokalbiai neišliko užfiksuoti – laikas pamažu dilina atmintį, o atkurti kiekvieną detalę tampa vis sunkiau. Tačiau atmintyje liko žinojimas, koks svarbus man buvo šis ryšys: telefonu skambindavau dažnai, kaskart ieškodama patvirtinimo ar tikslindama vieną ar tai kitą istorinį faktą. Jis visada būdavo pasirengęs paaiškinti.