Rašytojas, ranka rašantis ne tik laiškus, bet ir knygas

Lapkričio 11-osios rytas Varėnoje ir Valkininkuose prasidėjo kitaip. Ne dėl darganoto oro, o dėl vieno ypatingo žmogaus – didelės išminties, plačios širdies ir iškalbos kupino Selemono Paltanavičiaus. Jo apsilankymas ne tik praskleidė širmą į gamtos pasaulį, bet ir praturtino patirtimi, leidusia pažvelgti į kūrybos užkulisius. Gamtininkas, rašytojas, fotografas, laidų vedėjas – žmogus, kuris sugeba kalbėtis su lapėmis ir gervėmis taip, kad jos jam atsako. Kartais net laiškais.

Vaikystėje Selemonas gyveno šalia girios. Ir giria jam buvo ne tik fonas, bet ir draugas, mokytojas, žaidimų aikštelė. Kai kiti vaikai žaidė kieme, jis stebėjo, kaip leidžiasi saulė, kaip debesys keičia formą, ir bandė visa tai aprašyti, surasti tinkamus žodžius. Nes žodžiai jam visada buvo svarbūs. „Kiek įdedi į galvą, tiek paskui gali iš jos išimti“, – sako jis. Lietuvių kalba, anot Selemono, nepaprastai turtinga, tačiau daugelį žodžių vartojame retai.

Jo mama sakydavo: „Savo girioje niekas nepasiklysta“ – ir leisdavo vaikui vienam būti miške. Kaimynai stebėjosi, o Selemonas augo – ne tik ūgiu, bet ir žinojimu. Vėliau, jau būdamas studentu, važinėjo į rezervatus, ieškojo atsakymų, kurių nerado knygose. Nes jų tiesiog buvo per mažai. Todėl pats ėmė jas rašyti.

Pirmoji Selemono Paltanavičiaus knyga – „Žalio miško istorijos“ – pasirodė prieš kelis dešimtmečius, o šiandien jų jau 104. Ir visos parašytos ranka. Nes, kaip pats sako, kai rašai ranka – žodžiai eina iš širdies. „Rašytojai panašūs į grybus – nežinai, kur išdygs“, – šmaikštavo Selemonas. Ir išdygsta. Kartais net grožinės knygos, kai veikėjas apsigyvena galvoje, neleidžia ramiai miegoti ir galiausiai tampa istorija – taip gimė „Leopardas Leonardas“. Pažintines knygas dar galima suplanuoti, sustruktūruoti, o grožinės – jos gyvena savo gyvenimą. Veikėjai kartais nuklysta į lankas, o siužetas pasuka visai kita kryptimi, nei iš pradžių buvo sumanyta.

Gamtoje Selemonas ne tik stebi, bet ir fotografuoja. Daug ir kiekviena proga pasitaikius. Jis dalijosi paslaptimis, kaip prisikviesti lapę ar gegutę, kaip išlaukti tą vienintelį kadrą, kuris pasako daugiau nei tūkstantis žodžių. Mokė vaikus klausytis – kaip lapė, turinti absoliučią klausą. Šiai gudruolei reikia 10–12 pelių per dieną. Ji geresnė peliautoja nei katė. Ir tai ne pokštas.

Rašytojas mėgsta laiškus. Rašo juos draugams. Ir gauna iš miško. Tikrų. Nuo Lapino, nuo Gervės. Tie laiškai sugulė į tris knygas. Susitikimo metus jis paskaitė vieną trumpą ištrauką, kurioje atsiskleidžia visi Lapino metai miške.

Kai nerašo – daug skaito. Apie gamtą. Mėgsta ir vaikiškas knygas. „Mikė Pūkuotukas“, „Mažasis princas“, „Troliai Mumiai“, visa Astridos Lindgren kūryba. „Vaikiškose knygose – tiek daug išminties. O kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kiek dar daug ko ir nežinai“, – sakė jis, apgailestaudamas, kad jo vaikystėje nebuvo tiek puikių knygų, kiek yra dabar.

Susitikimo pabaigoje Selemonas atsakinėjo į vaikų klausimus. Taip sužinojome, kad pirmąją savo knygą jis parašė dar būdamas septintoje klasėje. Kad jo mėgstamiausias gyvūnas – gervė, nesvarbu, kad pilka. Smagiausia jam buvo rašyti knygą „Su gamta kišenėje“ – apie jį patį.

Selemonas Paltanavičius kvietė vaikus dažniau apsidairyti, stebėti supančią aplinką. Kad ir sliekus, kurių Lietuvoje gyvena 15 rūšių, ar vabalus – kurių rūšių yra daugiau nei 3000. „Jei kas norėtų – galėtų tyrinėti juos visą gyvenimą“, – šypsojosi jis.

Selemonas Paltanavičius – žmogus, kuris gamtą ne tik pažįsta, bet ir ją myli. Ir ta meilė jau 104 kartus sugulė į knygas, kurios stebina, žavi ir kviečia pažinti pasaulį kitaip – lėčiau, giliau, nuoširdžiau.

Projektą, kviečiantį vaikus atrasti skaitymo džiaugsmą, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybės administracija.

Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vedėja

Jurgita Žukienė

#rašytojaikalbinavaikus