(1901–1987)
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaka buvo ir lieka svarbiausias šaltinis mūsų psichologijai, filosofijai, estetikai, sociologijai pažinti. Tautosakos rinkėjų pastangomis sukauptas didžiulis lietuvių tautosakos lobynas. Tautosakos pateikėjų ir rinkėjų tarpe viena iškiliausių figūrų – dzūkė Rožė Sabaliauskienė.
Šio straipsnio tikslas – naudojantis publikuota literatūra trumpai priminti Rožės Sabaliauskienės biografiją, atkreipti dėmesį į jos asmenybę, literatūrinius gabumus, ir aišku, aptarti jos surinktą bei pateiktą tautosakinę medžiagą.
R. Sabaliauskienės tautosaka buvo užrašinėjama penkiasdešimt metų (1934–1984). Šį darbą dirbo pati R. Sabaliauskienė ir daugelis tautosakos rinkėjų – Matas Untulis, Jonas Balys, Pranas Bieliauskas, Juozas Jurga, Margarita Vymerytė, Jurgis Dovydaitis, Norbertas Vėlius. Etnografinę medžiagą užrašė pati R. Sabaliauskienė. Dalis jos tautosakos ir etnografinės medžiagos saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos rankraštyne.
R. Sabaliauskienė gimė 1901 m. Puvočių kaime, bežemio Tamulevičiaus šeimoje. Tėvas buvo mokyčiausias kaimo žmogus. Žiemą mokydavo kaimo vaikus, vasarą taisydavo žmonėms knygas, maldaknyges, kurias sunešdavo aplinkiniai žmonės. Turėjo specialias stakles ir knygas aptaisydavo oda. Dar mokėjo skiepyti vaikus nuo raupų. Motina buvo gera dainininkė, gera audėja ir juostų pynėja. Tėvas anksti mirė plaučių uždegimu, o motina liko jauna našlė su keturiais vaikais. Kaip ir visi neturtingi kaimo vaikai, Rožė piemenavo, patyrė sunkią samdinės dalią. O pati skaudžiausia nelaimė – ankstyva motinos mirtis, po kurios Rožę užgulė visi ūkio darbai, neturtas, karai. 1924 m. Rožė ištekėjo už Sabaliausko. Nors ištekėjo, kaip ji pati sakė, ne meilės vedama, tačiau su vyru sugyveno gražiai: Sabaliauskas suprato ją, leido skaityti, vaidinti vakarėliuose. R. Sabaliauskienė buvo pagrindinė vaidintoja, deklamuotoja klojimų vakarėliuose. R. Sabaliauskienė visada mėgo skaityti, perskaitytą knygą galėdavo mintinai atpasakoti. Vėliau įniko skaityti laikraščius, dėl to kaime atsirado priežodis : „Ir tu kaip Sabaliauskienė su laikraščiais“.
Iš lietuviškų Vilniaus krašto laikraščių Rožė sužinojusi, kad renkamos lietuvių liaudies dainos ir pasakos užsigeidė kaip nors pasiekti Vilnių. Ir proga pasitaikė – 1933 metų pavasarinė maldininkų kelionė į Kalvarijas. (Toji kelionė aprašyta atsiminimų knygoje „Prie Merkio mano kaimas“). Nuvykusi į Vilnių R. Sabaliauskienė susirado įžymiausius tautosakos rinkėjus: Matą Untulį, Praną Bieliauską, Juozą Aidulį. R. Sabaliauskienė prisimena: „Untulis daug kalbėjo apie dainas, sakė, kad tai mūsų, lietuvių, turtas, kad dainos žūsta ir kad jas reikia rinkti. Labai džiaugėsi mane, dainininkę, sutikęs. Klausinėjo, kaip gyvena kaimo žmonės. Aš vis pasakojau, o jis kažką rašėsi į mažas korteles, sakydamas, kad tai bus dar vienas žodelis Didžiajam lietuviškam žodynui“. (Prie Merkio mano kaimas, p. 213-214).
1934 metais R. Sabaliauskienė susitiko su Pranu Bieliausku. Kovo mėnesį Marcinkonyse vyko parapinės rekolekcijos. Parapijų kunigas Butkevičius pakvietė P. Bieliauską išpažinčių klausyti. Tuo pasinaudodamas, jis ir susitiko su R. Sabaliauskiene. Per kelias dienas iš R. Sabaliauskienės P. Bieliauskas užrašė 78 dainas. 14 iš jų paskelbta „Varguolių dainose“ (1937).
Draugiški santykiai užsimezgė ir su tautosakos rinkėju Juozu Aiduliu. Jo paraginta ji ėmė rašinėti laiškus iš kaimo. Rašinėlis „Kaimo moters laiškas“ išspausdintas 1938 m. Vilniaus krašto vienkartiniame leidinyje, o „Laiškas iš kaimo“ – „Versmėje“, 1939 m.
Po II pasaulinio karo Sabaliauskų šeima persikėlė į Lentvarį. Mirus vyrui, 1966 m. R. Sabaliauskienė atvyko į Vilnių, kur gyveno iki pat mirties. Vilniuje ji įsitraukė į aktyvią veiklą. Nesitenkindama liaudies kūrybos užrašinėjimu, ji ir pati rašinėjo etnografinius vaizdelis, kuriuos spausdino „Tarybinė moteris“, „Švyturys“. Jos dainos ir pasakos buvo spausdinamos įvairiose rinktinėse , o ji pati dalyvavo mokyklų ir įvairių klubų rengtose tautosakos vakaronėse ir t.t.
Su pasakojamąja tautosaka, jos sekimo tradicijomis glaudžiai susijusi R. Sabaliauskienės atsiminimų knyga „Prie Merkio mano kaimas“ , kurią išleido „Vagos“ leidykla 1972 metais. Tai biografinio pobūdžio atsiminimai, perpinti etnografinėmis detalėmis, pastabia akimi užfiksuotais kaimo buities paveikslais. ,,Ji tarsi analitikė atrenka savo gyvenimo įvykius, neperkraudama jais pasakojimo, ir ieško būdų, kaip užuot atvėrus plačią įvykių panoramą, trumpai, bet įtaigiai pristatyti skaitytojui ano meto realijas, žmones ar jų tarpusavio santykius“ (V. Daugirdaitė, Folklorinės patirties apraiškos gyvenimo pasakojimuose // Tautosakos darbai, t. XXXII p. 217) . Knygą sudaro 23 pasakojimai-atsiminimai. Autorės atsiminimus papildo pluoštelis nuotraukų. Juozas Aidulis knygos pratarmėje nurodo: ,,Jaudinančiomis gyvenimo detalėmis, pastebėjimais ir pergyvenimais, betarpiškumu ir etnografiniu tikroviškumu jie sudomins ne vieną etnografą, tautosakininką, kalbininką, liaudies buities tyrinėtoją, papildys ir paįvairins memuarinės literatūros fondą, o gal ir paskatins ne vieną rašyti atsiminimus“. Norbertas Vėlius, rašydamas apie šią knygą, pabrėžia: „Atsiminimuose atsiskleidžia liaudies menininko asmenybė, kurią svarbu pažinti, norint geriau suprasti pačią liaudies kūrybą. Čia apstu ir tiesioginių duomenų apie tautosakos gyvavimą XX a. pirmojoje pusėje: pavartota daug patarlių ir priežodžių, gamtos garsų pamėgdžiojimų, dainų, žaidimų ir kt. tautosakos kūrinių, pateiktų natūralaus pasakojimo tėkmėje“. (Liaudies kūryba, Vilnius, 1991, p. 241). Apie šią knygą buvo parašyta keletas recenzijų respublikos spaudoje: Vytauto Kažukausko „Ne vien Puvočių kaimas...“ ( Literatūra ir menas, 1973, saus. 20), Vytauto Česnulio „Prie upelės srauniosios“ ( Raudonoji vėliava, 1972, rugs. 16) ir kt. bei pažangiame JAV lietuvių laikraštyje „Vilnis“ („Atsiminimai, skirti anūkams“, 1972).
Vertingiausia R. Sabaliauskienės dainuojamoji, pasakojamoji, trumpųjų pasakymų (smulkioji) tautosaka, etnografiniai dzūkų šeimos, kalendorinių papročių aprašymai spausdinami antrojoje R. Sabaliauskienės knygoje „Atbėga elnias devyniaragis“ (1986). Šioje rinktinėje R. Sabaliauskienė iškyla kaip didelio talento dainininkė, nė kiek ne menkesnė pasakotoja, o kartu ir sunkiai pralenkiama smulkiosios tautosakos žinovė. Leidinyje dainos, smulkioji tautosaka ir etnografinė medžiaga daugiausia pateikiama iš pačios R. Sabaliauskienės sudarytų rinkinių, o pasakojamoji tautosaka – iš R. Sabaliauskienės ir N. Vėliaus. Visą gausų R. Sabaliauskienės tautosakos palikimą apibendrina knygos pradžioje spausdinamas įvadas. Jame dainuojamąją tautosaką analizuoja Pranė Jokimaitienė, Bronius Ambraziejus aptaria pateikėjos melodijų savitumus, Norbertas Vėlius – pasakojamąją tautosaką. P. Jokimaitienės ir N. Vėliaus parengtuose paaiškinimuose skelbiamos žinios apie spausdinamus tautosakos kūrinius (metrika, paplitimas ir kiti pastebėjimai). Į rinktinę „Atbėga elnias devyniaragis“ folkloristė P. Jokimaitienė surinko geriausias ir būdingiausias R. Sabaliauskienės repertuaro dainas, N. Vėlius publikavimui parinko keliolika gražiai pasektų pasakų, juokų, anekdotų, sakmių. Šią tautosaką ypač pagyvina sklebiami šmaikštūs ir žodingi patarlių, priežodžių, mįslių ir minklių variantai, vaizdingai perteikta etnografinė medžiaga, pasakojanti apie senuosius dzūkų papročius, susijusius su prietarais, burtais, oro spėjimais.
Rožė Sabaliauskienė mirė 1987 metais sausio 20 dieną.
Rožės Sabaliauskienės tautosakos lobynas, manau, sudomins visus besidominčius lietuvių etnologija, paskatins plėsti akiratį, gal net atrasti pasakas, sakmes, pasakojimus, dainas, mįsles kaip neišsemiamą žinių ir išminties šaltinį. Varėnos viešosios bibliotekos fonde saugomos R. Sabaliauskienės knygos „Prie Merkio mano kaimas“ ir „Atbėga elnias devyniaragis“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga „7 Vilniaus dailės ir literatūros vienkartiniai leidiniai (1937–1939)", kurioje rasime Rožės Sabaliauskienės „Laišką iš kaimo“ ir „Kaimo moters laišką“, „Liaudies kūrybos“ I tomas (1969), kuriame išspausdinti R. Sabaliauskienės atsiminimai iš piemenavimo laikų „Piemenėlių vargai ir jų džiaugsmai: (Kaip būta senovėje)“, „Lietuvių tautosakos“ 1 ir 2 tomai, kuriuose išspausdintos R. Sabaliauskienės dainos.