Rudeninių spalvų židiny Kas ruseno – staiga suliepsnojo. Tarsi būtum iš sapno, eini, Nematydamas žemės po kojom.
(Dalia Marija Kavaliauskienė)
Alytaus ir Varėnos literatus spalis sukviečia į tradicinę šventę – „Poezijos rudenėlis“. Spalio mėnuo literatūros pasaulyje dažnai vadinamas poezijos mėnesiu.Ruduo – tinkamiausias metas poezijai, dainoms, melancholijai, nes gamtoje gilią prasmę turi kiekviena akimirka. Dabar –mūsų laikas. Laikas knygai. Žodžiams. Muzikai. Gyvenimui. Kūrybai. Lai blogi dalykai lieka vakar dienoje, o kažką gero ir šviesaus atsinešam į šiandien dieną. Kūrybos tikslas – padėti pastebėti nuostabius dalykus, juos labiau vertinti ir dalintis.
Šis literatų susitikimas – jaukias emocijas žadanti poezijos ir muzikos šventė, kvietimas stabtelėti ir įkvėpti gaivos ten, kur Poezija persipina su Muzika. Sakoma, kad poezija – tai muzika sielai. Juk eilės gimsta iš sielos gelmių. Jausmingas dainas pritariant gitara dovanojo Loreta Šileikytė-Zabalujeva: „Turiu planų sukurti po dainą alytiškių ir varėniškių literatų eilėraščių žodžiais.“ Naują savo knygą pristatė Alytaus literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė. „Gyvos brydės“ – taip vadinasi šeštoji jos poezijos knyga: „Eilės gimsta, kai suskausta širdyje, kai žmogus mąsto apie gyvenimo trapumą. Norisi pasaulį matyti dvasingesnį, žmogų – gyvenantį prasmingai.“ O mums lieka gyvos prisiminimų brydės... Ieškojimų keliu, plačiai žvelgdamas į pasaulį naujoje eilėraščių rinktinėje „Anoj pusėj realybės“ prisistato Petras Miliūnas. Gyvenimas greit besikeičiantis bet nuostabus – nepaisant svaigių kilimų, randus paliekančių kritimų, jausmų potvynių ir laimės atoslūgių, nepaisant praradimų. O pragyvenus ne vieną dešimtį metų, suprantame – gyvenimas dovanoja ir viltį, ir tikėjimą, ir kūrybos džiaugsmą. Nauja knyga kūrybinį kraitį papildė Marija Valuckienė. Jau ketvirtą jos kūrybinį darbą „Kai patekėjo saulė“ pristatė Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė Laimutė Cibulskienė: „Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Marija Valuckienė gimė Radyščiaus kaime, mokėsi Liškiavoje, Alytuje, baigė VU filologijos mokslus, rašo eilėraščius. Nauja knyga – jos sielos balsas: mintys apie Tėvynę, Tėviškę, draugus. Iš Marijos eilių sklinda šiluma ir meilė žmogui, gimtajam kraštui, jie veda Tėvynės istorijos vingiais, parodo, kokia graži ir turtinga Lietuva, nuostabūs jos žmonės. Ypač šilti žodžiai skirti Motinai.“ Laimutė Cibulskienė pasidžiaugė ir dar viena nauja knyga – Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, rašytojo, poeto Jono Laurinavičiaus poezijos rinkiniu „Rugsėjo gėlės“. Tai dedikacijos žinomiems žmonėms, eilėraščiai apie gimtinę, pamąstymai apie nūdieną, meilę, trumpi lyriniai pastebėjimai. 1956–1960 metais J. Laurinavičius buvo Varėnos rajono literatų būrelio narys.
Mūsų garbių literatų gyvenimas lyg knygoj „susirašo“ nuoširdžiais, prasmingais, jausmingais eilėraščiais. Apie Dzūkijos gamtos grožį, rudens melancholijos įkvėptas mintis, kurios skverbiasi į širdį ir sielą, apie nostalgiškai pilką rudens dangų; kaip išgirsti rudens lietaus dainą ir kalbėti apie meilę, supratimą; apie tai, kaip turime branginti vieni kitus, džiaugtis vieni kitais ir gyvenimu, dovanoti ir vertinti prisiminimus ir neprarasti vilties. Tokiais rudeniniais minčių takais savo eilėraščiuose vaikščiojo Emilija Krušinienė, Janina Buzūnaitė-Žukaitienė, Vincenta Lebedzevičienė, Ramutė Kašėtienė, Eugenija Strazdienė, Danutė Bačinskienė, Justinas Jaksebaga, Onutė Baltrukevičienė, Regina Rasymienė, Petras Miliūnas, Laima Jezepčikaitė, Tado Šablinsko eilėraščius skaitė jo žmona Danutė Šablinskienė. Gyvenimo žavesys, meilė žmogui ir grožiui, jautri moters širdis – tokį bendrą vardiklį turi Loretos Zabalujevos poezija ir dainos. „Eilėraščių gali nekurti, / Nerašyti, / Bet sieloje / Turi būt /Poetu“. Jonas Laurinavičius Varėnos viešosios bibliotekos bibliotekininkė Renata Česnulevičienė