(1845–1897)
Kunigas.
Gimė 1845 m. spalio 13 (1) d. Kirdeikių kaime, Švenčionių apskrityje. Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. 1876 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1877–1878 metais studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet dėl ligos iš jos išstojo. Akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais, bendraminčiais P. Kriaučiūnu ir K. Jauniumi. Jau mokydamasis seminarijoje gaudavo ir skaitydavo draudžiamą lietuvišką spaudą. Vėliau bendradarbiavo "Aušroje" ir kt. leidiniuose. 1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvių kalbą. Leido eilėraščių bei publicistikos knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti. S. Gimžauskas dirbo įvairiose Vilniaus krašto parapijose, buvo aktyvus švietėjas, draudžiamos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas.
1884–1892 m. kun. S. Gimžauskas buvo Valkininkų klebonas. Kartu jis buvo ir Merkinės dekanas, todėl turėjo didelę įtaką kitoms parapijoms bei kunigams. Tik atvykęs į Valkininkus kun. S. Gimžauskas anuomet rado gana liūdną vaizdą. Apie tai jis viename savo eilėraščių rašė:
Kad aš nepažinęs tokių katalikų,
Kokie yr’pas’leidę žmonės Valkinykų:
Nepažįsta Dievo, be jokios šviesybės,
Pas vilkus ir meškas daugiau yr’ teisybės.
Negalėdamas pakęsti paprastų žmonių tamsumo, juo labiau pastarųjų apgaudinėjimo, niekinimo ir besaikio išnaudojimo, naujasis klebonas paskelbė kovą įvairiems sukčiams, lupikautojams ir kitokiems niekadėjams, į kuriuos carinė valdžia žiūrėjo pro pirštus. Vėliau kun. S. Gimžauskas pakilo į kovą ir prieš girtavimą. Kun. S. Gimžauskas girtavimą anuomet laikė viena sunkiausių nuodėmių, o norėdamas nutolinti savo parapijiečius nuo šios blogybės, grasino juos pragaro kančiomis. Neliko kun. S. Gimžauskas abejingu ir gabesniems vietos jaunuoliams, kuriuos jis ne tik ragino siekti mokslo, bet ir materialiai rėmė tuos, kurie siekė mokslo. Be to, kun. S. Gimžauskas daug dėmesio skyrė parapijos ribose buvusių kapinių tvarkymui, kuriose sunkios carinės priespaudos metais atsirasdavo lietuviškų užrašų, taip pat pagerėjo ir pačių kapinių prižiūrėjimą.
Svarbiausias kun. S. Gimžausko nuopelnas, kad Valkininkų parapijoje ir Merkinės dekanate buvo įvestos pamaldos lietuvių kalba. Visi iki jo buvę Valkininkų kunigai sakė pamokslus, katekizavo vaikus ir giedojo tik lenkų kalba. Kun. Silvestras Gimžauskas pirmasis Valkininkų bažnyčioje pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai. O kad lenkai nebūtų nuskriausti, sakydavęs lenkiškai. Taigi, šventadieniais sakydavo du pamokslus – lietuviškai ir lenkiškai. Aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. Valkininkai tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje.
Negalėdama pakęsti kun. S. Gimžausko lietuviškos veiklos Valkininkuose, carinės valdžios spaudžiama, bažnytinė vyresnybė 1892 metais kun. S. Gimžauską pažemino iki vikaro ir iškėlė į Giedraičius, o nuo 1893 metų, nesulaukęs nei 48 metų amžiaus, kun. S. Gimžauskas savo kunigystės kelią baigė Bagaslaviškyje altarista.
1897 metais S. Gimžauskas susirgo ir išvažiavo gydytis į Varšuvą, kur tų pačių metų rugsėjo 27 mirė.
Atminimo įamžinimas Valkininkuose: Kenotafas (su mediniu kryžiumi) Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje (pastatytas 2013 m.).