Sausio 13 dieną Puodžių bibliotekoje vyko susitikimas su žurnaliste, rašytoja Virginija Rimkuviene ir jos knygos „Jis vadina mane mama“ pristatymas. Tai jau antroji rašytojos knyga, kuri savo turiniu visiškai nepanaši į pirmąją „Man 50. Ir aš dar gyva“.
Pirmoji knyga buvo skirta moterims, balansuojančioms ties penkiasdešimtojo gimtadienio riba, su daugybe linksmų, gyvenimiškų istorijų, su realiomis veikėjomis, truputėlį pagrąžintais jų gyvenimais ir daugybe įvairių sričių specialistų patarimų. Antroji knyga, anot autorės, skirta tiems, kurie galvoja apie globą ar įsivaikinimą, kurie jau globoja ar augina savo vaikus, mokytojams, globos namų darbuotojams, tiems, kas turi šalia savęs asmenį su priklausomybe. Tai tikra Virginijos išgyventa ir išjausta istorija apie globotinį Artūrą, kuri tęsiasi iki šiol. Knyga įtraukia ir nepaleidžia nuo pat pirmų puslapių. Artūrą šeima pradėjo globoti nuo penkerių metų. Jo globa nebuvo įforminta oficialiai, tačiau Virginijos namai buvo jo namai, o šeima – ir jo šeima. Virginiją iki šiol jis vadina mama, jos vyrą tėčiu. Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų jausmų, nes Artūras nebuvo lengvas vaikas. Jo kelyje buvo visko – vagysčių, teistumo, narkotikų, o mamai tekdavo iš visų šių negerovių vaiką gelbėti. Ir visą laiką laviruoti tarp savo šeimos ir globotinio.
Dabar Artūrui dvidešimt dveji. Jis gana savarankiškas, o Virginija jaučiasi nusimetusi daug metų neštą kryžių. „Gali būti, kad smerkimo sulauksiu daugiau nei palaikymo, bet niekas negali manęs prikalti prie kaltės kryžiaus labiau, nei pati save esu prikalusi“, – sako knygos autorė.
Ši istorija tikrai nepaliks abejingų. Ir norisi skaityti tik laimingą istorijos tęsinį, kuris, tikimės, toks ir bus.
Puodžių bibliotekos bibliotekininkė
Veronika Tiškevičienė
