Kai medinukai, gyvenantys vemiksų šalyje, pradėjo varžytis, kas turės daugiau dėžučių ir kamuoliukų, ir Punčinelui pasirodė, kad ir jam jų reikia. Jų turėdamas jis jautėsi esąs ypatingas – kol nesuvokė, kad jam skauda rankas bandant jų nepamesti, kad yra be galo pavargęs nuo pastangų daugiau jų uždirbti.
Užklydęs į medinukų kūrėjo Elio dirbtuvę, jis suprato, kiek daug neteko, kad jų turėtų. Iš jo Punčinelas išgirdo žodžius, kurių jam reikėjo labiausiai: „Tu esi ypatingas ne dėl daiktų, kuriuos turi, bet todėl, kad esi mano."