(1882–1954)
Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas.
1882 m. spalio 19 (7) d. Subartonyse gimė Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas. V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją ir Merkinės mokykloje. Dar pasimokęs privačiai Vilniuje, Petrapilyje išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1898 m, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Nejausdamas pašaukimo, iš seminarijos po dviejų metų išstojo. 1904 m. V. Krėvė įstojo į Kijevo universitetą, studijavo filologiją. 1905 m. universitetas buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje), nenutraukdamas ryšių ir su Kijevo universitetu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo ir išvyko į Užkaukazį, į Baku miesto gimnaziją dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. 1919 m. V. Krėve buvo Lietuvos atstovu Azerbaidžane. 1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, humanitarinių Mokslų fakultete. 1925-1937 m. V. Krėvė buvo to fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. V. Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime. 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, V. Krėvė buvo ministru vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų pasitraukė. Pasitraukęs iš politikos, dirbo Vilniaus universitete, buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. buvo Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu. 1944 m. V. Krėvė pasitraukė į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947 m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Paskelbė „Dainavos senų žmonių padavimus“ (1912), apsakymų rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (1921), apysaką „Raganius“ (1930), dramas „Šarūnas“ (1911), „Skirgaila“ (1925), „Žentas“ (1922) bei kitus prozos ir scenos veikalus, parengė tautosakos leidinių.
Mirė 1954 m. liepos 7 d. JAV. V. Krėvė savo kraštą be galo mylėjo. Sakydavo, kad dzūkas, kaip tas medis, labai suaugęs su tėvų žeme. Ir niekur jis laimingas nebus. Todėl ir sakėsi būtinai grįšiąs į Lietuvą. Ir iš tikrųjų rašytojas grįžo į savo tėviškę, svetur išgyvenęs 10 metų ir 38 metus išgulėjęs tolimosios Filadelfijos žemėje. 1992 m. Dainavos krašto dainiaus ir jo žmonos Marijos Onos Rebekos-Mickevičienės palaikai atgulė amžino poilsio Subartonių kapinaitėse.
Rašytojo atminimas tebegyvas Varėnos krašte. Subartonių kaime tebestovi Vinco Krėvės gimtasis namas, kuriame 1966 m. įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame išskaptuotas V. Krėvės bareljefas. Vos už kelių kilometrų nuo Subartonių yra ir garsioji V. Krėvės Merkinė, kurioje jis mokėsi, sėmėsi įkvėpimo. 1989 m. šio miestelio vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas, o 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo vardu yra pavadinta Varėnos miesto gatvė.